Booking.com
Nuolaida viešbučiuiSpausk ir atgauk 10 % nuo viešbučiui išleistos sumos.

Kazlų Rūdos miškuose – paslaptingas paveikslų pasaulis

            Kazlų Rūda įžymi ne tik savo istorija, gamta bei turistiniais objektais, bet ir čia gyvenančiais bei kuriančiais menininkais. Vienas iš jų – Valentinas Grigas. Šio menininko darbų paroda šiuo metu vyksta Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centre. TVIC darbuotoja Domininka Živelienė vyko į tapytojo sodybą Kazliškių kaime susipažinti su menininku iš arčiau ir bent per centimetrą praverti duris į jo turtingą spalvomis ir potėpiais pasaulį.

            Dar net neįsukus į Valentino kiemą Kazliškių kaime supranti – čia gyvena meno žmogus: priešais namus sustatyti iš medžio pagaminti briedžiukai, kiek tolėliau ant kalnelio iš nukritusios šakos išlankstytas dar vienas gyvūnas, o prie namo iškaba su angelu. „Tie briedžiukai buvo pagaminti anūkei palinksminti“, paaiškina Valentino žmona Virginija. „Bet taip ir liko, mes vis pagal sezoną juos papuošiam – tai Kalėdoms, tai Velykoms, o ir praeinantiems smagu – sustoja, fotografuojasi“. Užėjus į sodybos kiemą akys ima bėgioti nuo vieno objekto prie kito – tiek visko čia prikurta, prikaupta ir pritaikyta. Valentinas vedasi tiesiai į dirbtuves ir galeriją kluone. Įeinu ir iškart pajuntu meno magiją: gausybė menininko darbų lyg prabangiausi tapetai puošia kluono sienas, o pro seno medinio statinio tarpelius skverbiasi saulė ir paryškina vis kitą potėpį, vis kitą spalvą ar drobės tekstūrą. Pirmą kartą apeinu viską greičiau, godžiai akimis glostydama paveikslą po paveikslo. Antrą kartą jau stabteliu, atsidūstu ir žingsnis po žingsnio atrandu ir miesto gatves bei didingus pastatus, ir peizažus, pievas, laukus, gėles, miškus ir žmones. Kai kurie darbai nustebina dydžiu, tad klausiu, kiek laiko užtrunka tokį nutapyti. „Negaliu tiksliai pasakyti,“ sako Valentinas. „Kartais jau savo gyvenimą pagyvenęs paveikslas gauna naujų potėpių, tai tokios pabaigos niekada ir nėra“. Vėl suku ratą per patalpą ir niekaip neišsirenku labiausiai patikusio paveikslo – kiekvienas sužavi savaip, įtraukia savaip, užburia.

             Lipu per aukštą slenkstį į kitą kambarėlį, o ten Valentino žmona jau su šypsena, kava ir dar šiltu pyragu laukia mūsų. Man iš nuostabos besidairant aplinkui visi klausimai susipina, bet Virginija lyg perskaičiusi mano mintis paberia: „Istorija pasakoja, kad Valentinas dar visai mažytis atrado senus laikraščius ir anglis, kuriomis visus juos išpaišė, taip gimė pirmieji jo kūriniai. Aišku, galima tik įsivaizduoti, kaip atrodė ir vaikas, ir aplinka. Bet toks gamtos duotas pašaukimas kurti pasireiškė anksti“. Abi šypsomės įsivaizduodamos anglimis nuspalvintą vaiką ir žiūrim į Valentiną, o jis kukliai vaikštinėja, nenori apie save pasakoti per daug, girtis ar kaip kitaip savo išskirtinumo pabrėžti. Sustoju prie vienintelio Jėzaus portreto ir klausiamai atsisuku į Valentiną. „Šitą nutapiau grįžęs iš Vilniaus Sausio 13-ąją“, atsidūsta. „Labai man sunku ir skaudu buvo, išliejau tai paveiksle“. Abu nutylam pagarbiai. Virš Jėzaus paveikslo nutūpusi anūkės pliušinių avelių kolekcija. „O dabar jūsų Jėzus aveles gano“, sakau norėdama sukelti šypseną. „Tiksliai“, taria šyptelėdamas Valentinas ir praveria dar vienas duris – už jų yra dirbtuvės, tapymo studija. Pasklinda dažų kvapas, pro didelį langą užšvietusioje saulės šviesoje sublizga tūtelės, kibirėliai su teptukais, ne vieną sluoksnį dažų priglaudusi paletė, drobės dar laukiančios prisilietimo. Viskas gyva, pulsuoja, pripildyta dailininko energijos ir auros. Aišku, ir čia nemažai jo darbų sukabinta, o viena sienos dalis skirta buvusių parodų plakatams, garbės raštams, padėkoms. Valentinas ištraukia keletą knygelių – poezijos, vaikiškų eilėraščių. „Mano iliustruotos“, sako paduodamas. Imu vartyti besidžiaugdama gavusi progą įvertinti ir Valentino kaip grafiko talentą. Ir tikrai dar daugiau jo asmenybės spalvų pasimato – atrandu ir humoristines iliustracijas, komiksus apie Poną Joną, anekdotines situacijas. O tada lyg nubundu iš akis užtapiusio sapno ir pamatau dar ir akordeonų kolekciją, elektrinius vargonus – pasirodo, Valentinas dar ir muzikuoja savo malonumui. Suprantu, kiek daug savyje turi šis žmogus, atvėręs savo dirbtuvių duris taip nuoširdžiai ir paprastai. „O galiu daugiau žmonių pas jus pakviesti, Valentinai? Noriu, kad visi pamatytų jūsų kūrybos šerdį“, nedrąsiai užklausiu. „Galite galite, mielai priimu žmones savo sodyboje“, mano džiaugsmui teigiamai atsako menininkas.

              Po to dar apžiūrime visą sodybą – kiemą, pirtį, tvenkinį, pušynėlį, nepaprasto grožio ir įdomumo liepas, kokių dar niekur nesu regėjusi. Mūsų susitikimui einant į pabaigą kieme prieinu Valentino žmoną ir klausiu, o kaip jai gyvenimas su menininku – ar Valentinui reikia ramybės, kai kuria, ar jo kūryba įsilieja į kasdieninį gyvenimą nepastebimai. „Aišku, reikia ramybės. Kartais jis man praneša, kad eina tapyti, o kartais tiesiog pradingsta. Bet tokiu atveju visada žinau, kur jį rasti – dirbtuvėse“, švelniai atsako Virginija ir su meile pažvelgia į vyrą. Suvokiu, kad dvi valandos pralėkė kaip dvi minutės šioje harmoningoje ir meniškoje aplinkoje, kur su meile kuriami ne tik nuostabūs Valentino darbai, bet ir pati sodyba, santykiai su žmona, aplinka, gamta. Kelis kartus padėkoju ir dar atrodo negana – juk tokį gražų laiką man padovanojo šie žmonės, tiek daug grožio ir įkvėpimo, tiek šviesos ir gerumo. Pažadu sugrįžti dar ne kartą iškart atsiprašydama, kad gal nebūsiu per daug įkyri, bet norisi, kad tokie potyriai nebūtų vienkartiniai ir pavieniai. Galiausiai išvažiuodama tarsi viską aplink regiu Valentino potėpiais – suprantu jo darbuose tokį stiprų gamtos ir šviesos vaidmenį.

Pranešimą paskelbė: Udrius Armalis, VŠĮ Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos
Kazlų Rūdos miškuose - paslaptingas paveikslų pasaulis

Komentarai