Stasio Ušinsko kūrybos ledkalnis Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – pasivaikščiojimas po parodą su Rasa Ušinskaite

120-ąsias Stasio Ušinsko gimimo metines Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM) švenčia pristatydamas parodą „Stasys Ušinskas: Lietuvos modernizmo ledkalnis“ (kuratorė dr. Ramutė Rachlevičiūtė). Ji veiks LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje iki rugsėjo 14 d.Parodoje pristatoma universalaus talento menininko kūryba, aprėpusi daugybę sričių – nuo tapybos ir vitražų iki marionečių, scenografijos ir animacijos. Visos šios kūrybos kryptys atsispindi ekspozicijoje, kurioje dailininko duktė, dailės mokytoja Rasa Ušinskaitė pasidalijo ir asmeniniais prisiminimais apie tėčio kūrybos užkulisius. 

Ankstyvoji S. Ušinsko kūryba ir Pakruojo pušys, užgožusios Niujorko dangoraižius 

Akmenskaldžio šeimoje Pakruojyje gimęs S. Ušinskas patirties sėmėsi plačiajame pasaulyje – vaikystėje gyveno Amerikoje, vėliau studijavo Paryžiuje. Pasak R. Ušinskaitės, kaip tik Paryžiaus laikotarpio tapyboje labiausiai atsispindi gimtojo Pakruojo siužetai. Tuo metu sukurti darbai turi ryškų kubistinį braižą, bet juose vaizduojami šeimos įvykiai, medžio pjovimas ar kelias į turgų. „Iš tikrųjų tai neįprasta kubistiniams darbams, nes kubistai, pirmiausia jo mokytojas FernandʼasLéger, ieškojo pradžios industriniuose, didmiesčių motyvuose. O čia ta kaimo tematika ir tokia forma yra savotiškai originali“, – pasakoja R. Ušinskaitė.  

Dar didesnę įtaką, pasak menininko dukters, S. Ušinsko mąstysenai padarė klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras. Senelis, amatininkas, mūrydavęs Pakruojo dvare krosnis, vesdavosi anūką kartu. Baronui fonRopui leidus, berniukas bėgiodavo po sodą, piešdavo skulptūras, naudodavosi biblioteka. „Griežto klasicizmo aplinka, kurioje jis augo, padarė įtaką jo kompozicijoms“, – sako R. Ušinskaitė, rodydama Niujorke pradėtą plafoną „Cirko repeticija“, kurio fone planuoti dangoraižiai, nebegrįžus į Ameriką, buvo pakeisti Pakruojo pušimis. 

Prieš galutinai sugrįždamas į Lietuvą, S. Ušinskas dar spėjo Amerikoje užpatentuoti savo unikalią marionečių gamybos technologiją. „Lėlės gaminamos papjė mašė technika ir viduje turi jo sukurtą konstrukciją, bet kiekvienos marionetės konstrukcija vis kitokia. Visose marionetėse įmontuoti laideliai, vedantys iki akių ar antakių, leidžiantys judinti žvilgsnį, burną, pakelti antakius. Vėlesnės, didesnės lėlės pasižymi dar sudėtingesne veido mimika – jos gali judinti skruostus, raukšles kaktoje, o kai kurios išsiskiria ir ypatingais bruožais, pavyzdžiui, Storulis judino nosį, o katės akyse degė lemputės“,– aiškina R. Ušinskaitė. Lėlių brėžiniai, patentuoti dar prieš 85 metus, 2019-aisiais buvo įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Kartu su brėžiniais registre atsidūrė ir S. Ušinsko režisuotas „Storulio sapnas“ (1938) – pirmasis garsinis marionečių animacinis filmas.  

Kūrybos naujovių ieškojimą, pasak dukters, lėmė ir Paryžiaus patirtys:S. Ušinskas mokėsi Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje, Henri-MarcelioMagne, kurio tėvasLucienasMagne buvo žymus prancūzų vitražo meistras, palikęs turtingą biblioteką,vitražo studijoje. Joje S. Ušinskasaptiko technologinių pradmenų ir receptų, vėliau pravertusių kūryboje: „Technologijos knygelė, parsivežta iš Paryžiaus, mažytė, iki šiol yra, joje – tie pradiniai receptai ir vitražo degimo krosnių piešiniai. Tos naujienos yra iš Paryžiaus, lygiai kaip ir koliažo technika tiek tapyboje, tiek scenografijoje“, – pasakoja R. Ušinskaitė. Jos namuose saugomos menininko užrašų knygos liudija ilgus cheminius bandymus, sąsiuviniai pilni glazūrų receptų, kuriuos S. Ušinskas stengėsi pritaikyti vazoms: „Jeigu temperatūra pakildavo daugiau nei 600 laipsnių, vaza deformuodavosi ar net subliūkšdavo, o tradiciškai glazūros būdavo aukštesnių temperatūrų. Todėl jis bandė sukurti įvairesnių, kurios pridega žemoje temperatūroje. Paskui tas išrastas glazūras naudojo ir vitražams.“ 

Kūrėjas ir mokytojas, į vitražus įaudęs ir tautines juostas 

S. Ušinsko kūryboje gausu Lietuvos istorijos motyvų – tautinėmis juostomis jis puošė net šventuosius vitražuose. R. Ušinskaitė sako, kad tai ne tik tautinis romantizmas, bet ir patriotiškumas, ryškus ne tik vitražuose, bet ir tapyboje bei scenografijoje, pavyzdžiui, pirmojo modernaus lietuviško baleto „Piršlybos“ scenovaizdžiuose. Parodoje Niujorke 1939-aisiais eksponuota drobė „Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas kerta kardu į Maskvos kremliaus vartus 1369 metais“, pasak Rasos, yra vienas iš tų kūrinių, kurie visada aktualūs. 

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą sukūręs darbų apie Lietuvos istoriją, sovietų okupacijos metais S. Ušinskas atsidūrė itin sudėtingoje padėtyje. Anot dukters, tėvui itin svarbus buvo pedagogo darbas. „Jis tą savo darbą brangino ir atėjus sovietų laikams labai išgyveno, nes dėstė taip, kaip suprato – pažindino studentus su moderniu menu, nesilaikydamas socialistinio realizmo principų“, – sako R. Ušinskaitė. Studentams dėl to sunkiai sekėsi apginti diplominius darbus, o išlikę laiškai rodo, kaip S. Ušinskas dėl jų išgyveno. Galiausiai jis buvo pašalintas iš Dailės instituto ir dar kurį laiką, jau neturėdamas galimybės formuoti naujos dailininkų kartos, dėstė Kauno politechnikos institute pirmakursiams architektams piešimą ir dailės istoriją. „Tai jam, be abejo, buvo sunku“, – priduria duktė. 

Apie skaudžius sovietmečio išgyvenimus R. Ušinskaitė žino iš tėvų laiškų, rašytų, kai jos mama, S. Ušinsko antroji žmona Vitalija Blažytė, buvo ištremta į Sibirą. „Kalbant apie mano mamą, jam buvo, aš manau, labai sunku dėl to, kad ji dingo staiga. Sužinojo jis ne iš karto, po gero pusdienio, ir bėgo į traukinių stotį vakare, bet jau to sąstato nerado. O iš ryto lėkė į Palemoną – tikėjosi, kad dar ten bus, matyt, tikėjosi išpirkti ją. Bet taip pat nerado.  Devynerius metus jie šitaip nesimatė“, – prisimena R. Ušinskaitė. 

S. Ušinskas buvo sulaukęs pripažinimo užsienyje, bet prasidėjęs karas ir uždarytos sienos neleido jam tęsti darbų, pavyzdžiui, Amerikoje gauto užsakymo marionečių filmui „Lakštingala“: „Būdamas protingas suprato, kur lieka, o savo mokiniui dailininkui Kaziui Varneliui pasakė: bėk iš čia.“ Pasak R. Ušinskaitės, tėvo pasirinkimą likti lėmė šeima ir artimieji: „S. Ušinskas turėjo čia šeimą, dvi mergytes. Karo metais pirmoji žmona sirgo labai sunkiai – džiova. Ir taip pat mama gyveno pas jį, reikėjo ja pasirūpinti. Sesuo Filomena turėjo dukrytę ir viena ją augino. Tai visos šitos moterys buvo jo rūpestis, ir jis neturėjo turbūt tokios minties, kad gali atsistoti ir išvažiuoti, nors būtų galėjęs – jis jau turėjo užsakymų Amerikoje.“ 

Virtę dirbtuvėmis namai ir šeimos kūrybinė kasdienybė 

„Mano tėtis buvo, turbūt reikėtų šiuolaikiškai sakyti, darboholikas“, – sako R. Ušinskaitė. Jis dirbdavo iki paryčių, todėl namuose nebūdavo įprasta nei šventės, nei poilsis – šeima tiesiog susėsdavo prie stalo, o jis grįždavo prie darbų. Laiko pokalbiams neskirdavo, bet leisdavo dukteriai būti šalia: pavartyti knygas, surinkti kavos puodelius, tyliai klausytis jo ir mamos virtuvinių pokalbių apie pažįstamus menininkus – Kalpoką, Strolį ar kitus, kuriuos visada vadindavo pavardėmis. 

Darbo ritmas buvo intensyvus, į kūrybą dažnai įsitraukdavo visa šeima. Prie darbų prisidėdavo sesuo Filomena, vėliau vitražus kūrė ir dukra Jūratė, o grįžusi iš tremties R. Ušinskaitės mama V. Blažytė tapo neatskiriama pagalbininke. „Tada jau dviese su mama dirbo – kiekvienas vitražo užsakymas būdavo įgyvendinamas per naktis“, – prisimena R. Ušinskaitė. 

Pasak jos, tėtis dėmesio jai skirdavo nedaug, bet šiltų atsiminimų iš vaikystės vis dėlto liko. „Vieną kartą jis pasiėmė mane iš vaikų darželio. Tai buvo visai neįprasta – labai anksti, dar prieš pietų miegą. Nusivežė į Pažaislį, kur piešė studentai. Man iš laikraščio išvyniojo sumuštinį, pasodino bažnyčioje, o pats koregavo jų darbus. Paskuiėjomebraidyti po pievas, rinkomesraigesirvarles – buvolabailinksma.“ Kaip pasakoja R. Ušinskaitė, vienaišvarliųkelionėsautobusumetunetikėtaiatsidūrėkonduktorėskišenėjeirsukėlėdidžiulįsąmyšį. „Jinai baisingairėkėantvisųjaunųstudentų, stovinčiųaplinkją, o mano tėtisstovėjoiškėlęsgalvą, toližiūrėjo pro langą, lygjisniekoapie tai nežinotų. Manbuvo be galolinksma, – prisimenaduktė. – Tai taipbūdavošaliatėčio: auklėjimonebuvo, bet buvolinksma.“ 

S. Ušinsko jubiliejinių metų kulminacija: paskaitos, dirbtuvės ir paskutinė proga išvysti parodą 

Žymaus menininko dukra džiaugiasi, kad šiais metais jos tėvui skiriamas ypatingas dėmesys. Daug renginių ir parodų vyko S. Ušinsko gimtajame Pakruojyje, o LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pristatoma plati kūrinių ekspozicija. Be to, išleistos kūrinių reprodukcijos, jų gali įsigyti kiekvienas. Viena jų – kūrinio „Lakūno sapnas“, eksponuojamo LNDM Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje. Pasak dukters, S. Ušinskas šį kūrinį vadino „Aviatoriaus pavasariu“, jai šis darbas išskirtinis: „Dėl to, kad jame matosi tvirtas posūkis nuo kubizmo link siurrealizmo, kaip Vakaruose menininkai suko link tokių sričių, taip, ko gero, būtų sukęs ir S. Ušinskas, jeigu ne Stalino saulė.“ Reprodukcijas „Lakūno sapnas“ ir „Dvi gracijos“ galima įsigyti LNDM padaliniuose ir interneto parduotuvėje. 

Prieš uždarant parodą „Stasys Ušinskas: Lietuvos modernizmo ledkalnis“ rugsėjo 14 d.,dar numatyti renginiai, kurie leis lankytojams geriau pažinti menininko kūrybą: 

rugsėjo 6 d. 13.00 val. – marionečių gamybos dirbtuvės ir knygelės „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“ pristatymas; 

rugsėjo 9 d. 18.00 val. – parodos kuratorės dr. Ramutės Rachlevičiūtės paskaita „Stasys Ušinskas ir Vakarų modernizmas: dailininko studijos Paryžiuje ir didieji mokytojai“; 

rugsėjo 13 d. 14.00 val. paskaita „Stasio Ušinsko pakruojietiškos tapatybės ženklai“ ir pasivaikščiojimas po parodą su architekte dr. Dalia Bardauskiene. 

Prieš uždarydamas parodą, LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejus kviečia paskutinį kartą pamatyti S. Ušinsko kūrybos visumą – tarsi milžinišką ledkalnį, kurio paprastai regime tik nedidelę dalį. 

Projekto vadovė Džiuljeta Žiugždienė 

Kuratorė dr. Ramutė Rachlevičiūtė 

Architektė Ūla Žebrauskaitė-Malinauskė 

Dizaineris Marius Žalneravičius 

Architektė koordinatorė Eglė Jagminė 

Koordinatorė Monika Gedrimaitė 

Šviesų dailininkas Mantas Markevičius

Vertėja Irena Jomantienė 

Partneriai: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus teatras „Lėlė“, Meno pažinimo centras TARTLE, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vytauto Didžiojo karo muziejus 

Ypatinga padėka: Mažvydas Truklickas, Andrius Melys, Dainius Markevičius, Tomas Orlovas, Salvijus Misevičius, Lukas Narvilas, Vadim Šamkov, Tadas Blėdis, Jūratė Senvaitienė, Lina Jurnienė, Silvija Lukošienė, Algimantas Vaineikis, Rūta Kasiulytė, Virginija Liūgienė, Tomas Ručys, Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė, Lina Ona Adomaitytė, Gediminas Mikelaitis, Ilona Čiužauskaitė, Indrė Polimaitienė, Gustė Gulevaitė, Skirmantė Kvietkauskienė, Irena Aleksienė, Antanas Lukšėnas, Rima Rutkauskienė, Gražina Gurnevičiūtė, Jonas Aleksa, Vladislavas Kislovskis, Žydrūnas Mirinavičius 

Projekto rengėjas LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejus 

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 

Informaciniai partneriai: LRT, „JCDecaux Lietuva“ 

Rėmėjas „BN Tekstilė“ 

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus – vienas didžiausių nacionalinių meno muziejų Lietuvoje, kaupiantis, saugantis, tiriantis, konservuojantis, restauruojantis ir populiarinantis nacionalinės svarbos dailės, meno ir kultūros istorijos vertybes. LNDM kolekcija eksponuojama devyniuose padaliniuose Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ir Juodkrantėje.

Pranešimą paskelbė: Banguolė Žalnieriūnaitė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus