Prapuolęs, bet nepamirštas: Šeduvoje duris atvėrė didžiausias žydų istorijos muziejus Baltijos šalyse „Dingęs štetlas“

Rugsėjo 20 d. duris atveria Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“. Didžiausias štetlų kultūrai ir istorijai skirtas muziejus Baltijos šalyse susipažinti su ekspozicija, naudotis gidų paslaugomis ir dalyvauti edukacinėse veiklose pirmaisiais veiklos metais kvies nemokamai. Lankytojų taip pat lauks ir šalia muziejaus įrengtas Prisiminimų parkas – įspūdingas italų kraštovaizdžio architektų „Enea Landscape Architecture“ sukurtas gyvas memorialas, pagerbiantis Šeduvos žydų bendruomenės atminimą. 

„Visuomenei atvertos muziejaus durys ir pirmieji lankytojai įprasmina visą muziejaus kūrimo procesą, kuriame dalyvavo šimtai žmonių – ekspertų, kūrėjų, istorikų – iš Lietuvos, JAV, Olandijos, Lenkijos, Suomijos, Šveicarijos. Komandos vardu dėkoju visiems kartu ir kiekvienam atskirai – už kiekvieno asmeninį indėlį iš atskirų detalių atkuriant dingusį Šeduvos štetlą, iš nebūties grąžinant čia gyvenusios ir nužudytos žydų bendruomenės veidus ir vardus. Tai yra svarbiausia muziejaus misija – noriu palinkėti, kad kiekvienas muziejaus lankytojas su savimi išsineštų bent vieną vardą, bent vieną čia gyvenusio žmogaus istoriją. Išsineštų ir atsimintų. Kad tie vardai daugiau niekada nebūtų pamiršti“, – sako muziejaus „Dingęs štetlas“ direktorius Jonas Dovydaitis. 

Štetlų kultūrai ir istorijai atminti skirto muziejaus kūrimas užtruko daugiau nei dešimtmetį, idėją plėtojo ir vystė tarptautinė istorikų, architektų, žydų kultūros ekspertų komanda.

Novatoriški muziejaus ekspozicijos sprendimai buvo derinami su žymaus suomių architekto Rainerio Mahlamaki sukurta muziejaus vizija – pastatas primena miestelį, kurio stogų kontūrai iš toli matomi lietuviškame lygumų kraštovaizdyje. Muziejaus pastatas vientisas, tačiau po jo stogu telpa skirtingo tūrio ir aukščio ekspozicijos galerijos, kiekviena įsikūrusi po specialiai jai projektuoto namelio stogu. 

Muziejaus ekspozicijos dizainą kūrė JAV dizaino bendrovė „Ralph Appelbaum Associates“ (RAA), kūrusi ir JAV Holokausto memorialinį muziejų. Kurdami „Dingusio štetlo“ ekspoziciją, RAA dizaineriai įkvėpimą rado skaitydami rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“, pasakojantį apie dar vieną dingusį štetlą – Jonavą.

Pasivaikščiojimas po štetlą, kurio nebėra

Žodis „štetlas“ šiandien girdimas retai, tačiau prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius Lietuvoje buvo daugiau nei 200 štetlų. Šiuo „miestelį“ reiškiančiu jidiš kalbos žodžiu žydai vadino savo gyvenamąsias vietas. Tačiau štetlai – ir tie patys regionų miesteliai, kuriuose gyveno ir tebegyvena lietuviai.

„Šimtmečiais dvi tautos – lietuviai ir žydai – tuose miesteliuose gyveno ir sugyveno greta, tačiau Holokaustas sunaikino Lietuvos žydus, o nelikus jų, neliko ir štetlų“, – sako muziejaus vyriausioji kuratorė Sandra Petrukonytė.

Pasak jos, muziejaus „Dingęs štetlas“ pavadinime užkoduota esmė – tai pasakojimas apie tai, ko nebėra: „Neįmanoma papasakoti Šeduvos štetlo istorijos nekalbant apie tai, kaip buvo sunaikinta visa čia gyvenusi žydų bendruomenė.“

Muziejaus ekspozicija išdėstyta dešimtyje galerijų ir prasideda nuo įžanginio filmo, pasakojančio, kaip žydai įsikūrė dabartinės Lietuvos teritorijoje ir ten gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo. 

„Norime, kad muziejaus lankytojai jau pačioje vizito pradžioje suprastų, kad žydai greta lietuvių gyveno šimtmečius – XIV a. jei atvyko į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur didikų kvietimu kūrėsi prie dvarų ir miesteliuose, užsiėmė prekyba, amatais, mokesčių administravimu. Per kelis šimtmečius teritorijoje nuo Baltijos iki Juodosios jūros susiformavo savita štetlų civilizacija, apėmusi tūkstančius nedidelių miestelių, kuriuose gyvenusios žydų bendruomenės nuo kitų vietos gyventojų skyrėsi savita kultūra: tarpusavyje kalbėjo jidiš kalba, išpažino judaizmą ir gyveno pagal Talmudo reikalavimus. Kartu jie visada buvo greta kitų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių tautų – lietuvių, lenkų, latvių, ukrainiečių, baltarusių“, – sako S. Petrukonytė.

Pagrindinis muziejaus pasakojimas, kuriam skirta didžioji ekspozicijos dalis, koncentruojasi į tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo metus ir pokarį, o lankytojai kviečiami pasivaikščioti po to laikotarpio Šeduvos štetlą. Muziejaus ekspozicijoje atgyja tarpukario Šeduva ir ten gyvenusi žydų bendruomenė. Didžiausioje muziejaus galerijoje atkuriama Turgaus aikštė, kuri buvo ne tik prekybos ir kasdieninių susitikimų vieta, bet ir erdvė pilietinėms iniciatyvoms ar kultūriniam gyvenimui.

„Muziejaus „Dingęs štetlas“ lankytojai kviečiami į kelionę laiku – įžengę į muziejų jie gali patekti į jau neegzistuojančią tarpukario Šeduvą, kurioje vieni šalia kitų gyvena ir žydai, ir lietuviai. Mes kviečiame lankytojus atrasti Šeduvos žydus, susipažinti su jų religiniu ir visuomeniniu gyvenimu, emigracijos kryptimis, sekti jų profesinius pasirinkimus ir svajones“, – pasakoja S. Petrukonytė. 

Ji pabrėžia, kad muziejaus lankytojai kviečiami pažinti Šeduvos žydus per tai, kas yra bendražmogiška: saugumo troškimą, norą suteikti šeimai geresnį gyvenimą, profesinius siekius, svajones, kultūrą ar net atostogų pasirinkimus.

„Šurmuliuojančioje Turgaus aikštėje mes pirmiausiai kalbame apie gyvenimą – ir man atrodo, kad jis Šeduvoje buvo labai įdomus, spalvingas. Norisi, kad lankytojai sutiktų mūsų ekspozicijoje pristatomus asmenis kaip įdomius pašnekovus, bendraminčius, o gal ir potencialius draugus, kad su jais svajotų, kurtų ir mylėtų“, – sako muziejaus vyriausioji kuratorė.

Tamsioji pasakojimo dalis

Tačiau Šeduvos, kaip ir visos Lietuvos gyvenimą, negrįžtamai pakeitė sovietinė okupacija ir po jos sekusi nacių okupacija. Šeduvos žydų bendruomenė 1941 m. vasarą buvo uždaryta laikinoje priverstinių darbų stovykloje, o rugpjūčio 25-26 dienomis naciai ir vietiniai talkininkai vos keli kilometrai nuo Šeduvos esančiame Liaudiškių miške sušaudė 664 Šeduvoje gyvenusius vyrus, moteris ir vaikus – beveik visą žydų bendruomenę.

„Holokaustas – tamsioji pasakojimo dalis, tačiau jos negalima nei praleisti, nei šviesinti. Kartu su istorikais stengėmės ekspozicijoje pateikti faktus – paliekama lankytojams teisę patiems pasidaryti išvadas. Ekspozicijoje pateikiame platų kontekstą: nuotraukas, citatas iš istorinių dokumentų, liudininkų pasakojimus bei nebylius tragedijos liudininkus – keturias Antrojo pasaulinio karo metų šovinių gilzes. Jos buvo rastos 2015 m. tvarkant žudynių vietą Liaudiškių miške“, – pasakoja S. Petrukonytė. 

Pasak vyriausiosios kuratorės, muziejaus pagrindu visada buvo ir bus originalūs istoriniai artefaktai – dalį jų muziejui dovanojo ar skolino Šeduvos žydų palikuonys, muziejai ir kitos įstaigos, tačiau kuriant muziejaus ekspoziciją taip pat buvo pasitelktos modernios technologijos ir interaktyvios priemonės. Atskiros muziejaus galerijos turi savo garsus, kartais – kvapus ar net temperatūrą, dalis istorijų pasakojama interaktyviuose ekranuose, pasitelkus vaizdo ar garso priemones. Pasak S. Petrukonytės, viena įspūdingiausių patirčių lankytojų lauks „Knygos tautos“ galerijoje, kuri primena sinagogą – ten įrengta instaliacija kvies pasigrožėti judaizmo kultūriniais simboliais ir garsais.

Pasitelkta kino kalba

Dalis muziejaus istorijų pasakojama pasitelkus kino kalbą – specialiai muziejui buvo sukurti atkuriamosios dokumentikos filmai, pasakojantys vienos Šeduvos žydų šeimos gyvenimo istoriją. Įžanginį muziejaus filmą lietuviškai įgarsino aktorė Jovita Jankelaitytė, o angliškai – garsus žydų kilmės Holivudo aktorius Lievas Schreiberis, kurio šeima kilusi iš Ukrainos, o filmus su gausia lietuvių kino kūrėjų komanda kūrė režisierė, Oskarus teikiančios JAV Kino meno ir mokslo akademijos narė Roberta Grossman. 

„Labai džiaugiamės, kad dalį muziejaus pasakojimo kūrė Holivudo režisierė R. Grossman. Jos filmuose Šeduvos štetlas atgyja, o pasakojimo centre atsiduria tikrų istorinių asmenybių įkvėpti personažai. Muziejaus lankytojai, žiūrėdami muziejaus rodomus filmus, gali ne tik susipažinti su žydų istorija, geriau suprasti religinį bendruomenės gyvenimą ir kultūrą, bet ir sužinoti visą  Šeduvoje gyvenusios Pajos-Chajos ir jos dukters Fridos gyvenimo istoriją, kartu su jomis išgyventi svarbiausius žydų šeimos gyvenimo momentus. Deja, šioje istorijoje Holokaustas irgi reiškia istorijos ir gyvenimo pabaigą“, – teigia S. Petrukonytė. 

Pasak jos Paja-Chaja – tai jungiamoji pasakojimo gija, vedanti lankytoją per XX a. Šeduvos štetlą. Ją lengva atpažinti iš ryškios raudonos skaros: „Kaip ir mergaitė raudona suknele garsiajame S. Spielbergo „Šindlerio sąraše“, Paja-Chaja nelieka beveidžiu ir bevardžiu personažu. Ji – simbolis, kad kiekviena Holokausto auka turėjo vardą, šeimą, svajones. Bent dalį jų pasakojame muziejuje.“

Istorijos prabyla žinomų aktorių balsais

Lankytojams, norintiems muziejų tyrinėti savarankiškai, taip pat siūlomi nemokami audiogidai. Bendrasis audio gidas, kurį įgarsino aktoriai Paulius Markevičius ir Vesta Šumilovaitė-Tertelienė, pasakoja muziejaus istoriją pasitelkiant įdomius ekspozicijos eksponatus, o du meniniai audio gidai, įkvėpti tikrų Šeduvos žydų istorijų, kviečia štetlą pamatyti iš asmeniškesnės perspektyvos. 

„Du audio gidai buvo įkvėpti Šeduvoje gyvenusių žmonių – vaistininko Nochumo Bermano ir audinio pirklio žmonos Šulės Nolienės. Naudodamiesi istoriniais dokumentais ir pasakojimais stengėmės atkurti jų žingsnius Šeduvoje, jų akimis pamatyti istorinius įvykius, tikėti, svajoti ir mylėti. Lietuviškai šios audio gidus įgarsino žymūs kino ir teatro aktoriai Rasa Samuolytė ir Laurynas Jurgelis“, – pasakoja S. Petrukonytė. 

Muziejuje taip pat bus ir žmonėms su regėjimo negalia pritaikytas audio gidas, papildantis kitas priemones, skirtas lankytojams su specialiaisiais poreikiais. 

„Muziejuje yra įrengti ne tik taktiliniai planai, bet ir taktiliniai eksponatai, kurie leis žmonėms su specialiaisiais poreikiais patirti muziejų jiems priimtiniausiu būdu. Muziejaus erdvės pritaikytos judėjimui su vežimėliais, o jautresniems žmonėms paprašius, šviesos ir garso instaliacijos gali būti patildytos ir prislopintos. Kuriant muziejų, žmonių su specialiaisiais poreikiais komfortas visada buvo komandos akiratyje“, – pažymi S. Petrukonytė. 

Muziejaus lankytojo atmintinė

Muziejus „Dingęs štetlas“ atkreipia dėmesį, kad vienu metu gali priimti ribotą lankytojų skaičių, todėl norintys aplankyti muziejų kviečiami rezervuoti nemokamą muziejaus lankytojo bilietą individualiam arba grupiniam vizitui. Lankytojai muziejuje laukiami nuo rugsėjo 20 dienos.

Pranešimą paskelbė: Kristina Kukarevičiūtė, Fabula Rud Pedersen Group